Milda Petkevičiūtė, Šiaulių ,,Romuvos“ gimnazijos I
klasės moksleivė
Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms skirto
moksleivių ir studentų kūrybinių darbų konkurso I vietos laimėtoja
Marija
Kiekvienas raumuo
pamažu įsitempė, lyg ir tebūtų laukęs šios galimybės. Nepraėjus nė akimirkai,
prigludęs prie vėsios, tvirtumu ir ramybe dvelkiančios žemės, kūnas tarsi ėmė
virpėti.
O ir nėra ko
stebėtis. Nebegalima daugiau laukti.
Vis dar
nepakeldama krūtinės, ji sutelkė energiją į kaklą – šis išsitiesė ir įsitempė
taip, jog ir paprastai ryškios, blausiai melsvos spalvos venos iššoko odoje,
suraizgydamos painų tinklą.
Bet ji nebijo. Ji
jau spėjo perprasti klastingus baimės žaidimus.
Todėl šiandien ji
pergudraus baimę.
Net miškas
sustingęs kaip kalnas. Bet tai – tik į naudą: nereikia jokių garsų. Užtenka
vien energijos.
O energijos
nepaslėpsi.
Ryškios akys
lėtai atsimerkė, kai žeme nuvilnijo deginantis pliūpsnis. Pagaliau ji nebe
viena. Jau. Jau metas.
Mergina katės
šuoliu metėsi pirmyn. Taip, tokį reginį ne kiekvieną dieną teišvysi. Kiekviena
judesio dalelė – nepriekaištinga, bet kažkodėl... netikra. Lyg metų metais tobulintas
ir pagaliau pasaulį išvydęs cirko numeris.
Ne, tai buvo
kažkas daugiau. Kažkas, ko paprastų mirtingųjų akys nėra vertos išvysti.
Grakščiai ir
tyliai, lyg nenorėdama suteikti išvargusiai žemei papildomos naštos, ji
stabtelėjo ant samanomis papuošto kelio. Ilgi ir tamsūs, prisitaikydami prie
aplinkos, plaukai spėjo apglėbti pečius, o kūnas, it suveikus vidinei komandai,
ėmė bėgti.
Miško tamsumos,
šešėliai ir net aukštai kabančios žvaigždės, sulaikiusios kvapą, stebėjo retą,
tačiau įdomų renginį, tarsi laukdamos mažiausios klaidos – nors vieno menko
nuklydimo, neteisingo posūkio, blogai pastatytos pėdos – kažko... Bet
nesulaukė. Mergina daug žinojo apie šį mišką ir kalną.
Ne. Tai miškas
buvo jos dalelė. Tai kalnas buvo jos svarbiausia vieta.
Merginos
kvėpavimas buvo pagreitėjęs, tačiau lygus, nors, reikia pridurti, kraujo ir
šalto prakaito skonis, užpildęs visą burną ir gerklę, nebuvo vienas maloniausių.
Tačiau ši maža detalė tebuvo menkniekis prieš visa tai, kas vyko šiuo metu.
Miško vaizdai mainėsi ir skriejo aplink ją it specialiųjų efektų pagražintuose
filmuose.
Nors buvo galima
justi erzinančius pavojaus brūkštelėjimus šen ir ten, kūną užplūdo džiaugsmo ir
gyvybės banga.
Ji nugalėtoja...
***
Marija lėtai
žengė lietaus gaivinamu grindiniu, kuris, norėdamas perimti raminančią drėgmę,
pamažu keitė atspalvį, prisitaikydamas prie niūros ir pilkšvos dienos.
Jautrioms akims
pripratus prie šaltų vandens lašų, vis besitaikančių prasiskverbti į
neuždengtus kūno tarpelius, mergina apžvelgė praeinančius mokinius. Stovinčią
tamsiaplaukę labiausiai stebino tai, kad jie visi labai panašūs.
Lietus buvo tikra
atgaiva. Viskas: melancholiškai pilkšvas dangus, skaidrūs lašeliai, nusėdę ant
kiekvieno medžio ar voratinklio, ore tvyrantis kvapas, kiekvienas vabalėlis,
išdrįsęs išlįsti iš žemės, primindavo naują pradžią ir viltį – galbūt vanduo
sugebės nuplauti užsilikusius tuštybės gabalėlius ar bent jau kartu su lašais
leis išnykti aplinkoje.
Net keista, kokia
graži gali būti ta rudens melancholija.
Žengdama keletą
žingsnių priekin, žvitrių ir tamsių akių mergina užvertė galvą į bespalvį
dangų: šalti vandens lašeliai nuo veido plukdė nesibaigiančio nuovargio likučius.
Galbūt šiandien dangus irgi pavargo?
Marija pakėlė nuo
žemės tamsų, su keliomis rudomis ir geltonomis dėmėmis (lygiai tokį patį, kokį
dailės mokytoja liepia piešti kiekvienais metais) klevo lapą ir lėtai pakėlė jį
viršun. Pro pilkšvus debesis prasiskverbusios saulės apšviestas lapas pasidarė
ryškiai raudonas. Ji žavėjosi rudeniniais lapais.
Vis dar lietui
tebelyjant, mergina lengvu mostu paleido lapą ir sustojusi stebėjo, kaip vėjas
greitai pagavo jį, tačiau šiam nespėjus net pakilti lietaus lašas prirėmė
gražuolį prie kietos ir šaltos žemės.
Kažkokia
praeinanti mokinė, užsidengusi šviesiai dažytus plaukus rankine ir kažką
burbėdama apie laiką, makiažą ir katastrofą, netyčia stumtelėjo Mariją, šitaip
priversdama ją grįžti atgal į realybę iš mintyse susikurto lapų pasaulio.
Ji švelniai
patraukė savo šlapią tamsių plaukų sruogą nuo akių ir pakėlė galvą. Prieš akis
dunksojo įprastas pastatas. Tam dideliam stačiakampio formos griozdiškam
statiniui patrauklumo bent jau pavasariais turėjo suteikti nuvytusios, kažkada
rožinėmis turėjusios būti tulpės. Ant pastato išblukti baigiančiomis
oranžinėmis raidėmis buvo užrašyta: Vilties vidurinė mokykla.
Vienas žingsnis.
Antras. Trečias. Ir dar vienas, kol galiausiai pameti skaičių. Taip ir eini.
Vis eini ir eini.
Marija kažkur
girdėjo, kad jei ko nors labai norėsi ir apie tai galvosi, viskas gali realiame
gyvenime išsipildyti.
Visi garsai – lietaus
atsimušimas į asfaltą, kažkur tolumoje besikalbančių mokinių balsai, vėjo
šniokštimas medžių lapuose, netgi iš mokyklos sklindantis triukšmas – staiga
viskas nutilo.
Tuk tuk. Tuk tuk.
Keista, kaip
visus tuos garsus gali užgožti maža širdis, esanti liauname merginos kūne. Ir,
rodos, niekas kitas negali to girdėti, išskyrus ją. O juk garsas toks
kurtinantis, pamažu siurbiantis paskutinius sveiko proto likučius.
Tuk tuk. Tuk tuk.
Akivaizdu, niekas
niekada nekalba apie širdies plakimą. Visi filosofuoja apie širdies sudaužymą,
skausmą ar net kraujavimą, tačiau niekada – apie širdies plakimą. Gal tik
medikai.
Tuk tuk.
Šis paprastas,
raumeninių audinių sudarytas organas, vaizduojamas kaip gyvavimo simbolis, bet
kurią minutę gali žaibiškai tave nudėti, pasmaugdamas neegzistuojančiomis
rankomis.
Na, jau ne. Ji
tikrai stipresnė. Pagaliau ji įkvėpė gryno oro kvapą. „Aš išgyvensiu", -
dar spėjo mintyse pakartoti, ir jaunąją mokytoją pasitiko kurtinantis
triukšmas.
Tūkstančio
mokinių balsai.
Tūkstančio mokinių širdžių plakimai, kuriuos
girdi tik jie patys.
Tūkstantis
emocijų, veikiančių ją taip, kaip žaibas perskrodžia žaibolaidį apleistoje
sodyboje, prasidėjus ūmiai vasaros audrai.
Merginos lūpas
paliko tylus, tačiau gilus atodūsis ir ji, pasitaisiusi kuprinę, lėtu žingsniu
patraukė į pastato vidų.
Na, bent jau
nepamiršo šios nakties sapno.
Bent vienas
dalykas vis dar neužmirštas...
***DABAR***
Nežinia, kiek
laiko.
Nežinia, kiek
laiko ši mergina čia stovėjo.
Nepasakytum, jog
ji kuo nors išsiskyrė iš kitų. O gal išsiskyrė?
Stiklinės akys
niekaip neatitraukė dėmesio nuo lentelės, kurioje puikavosi užrašas – 217 kabinetas.
Dabar akys pilkos,
nerodančios gyvybės ženklų. Jos net nepanašios į akis. Gal net labiau į
amžinojo įšalo paveiksliuką vadovėlyje.
Taip, taip. Akys
iš tikrųjų įkalintos po ledo sluoksniu.
Pagaliau mergina
nusuko akis. Bet tik trumpam. Jos šaltos rankos paėmė pieštuką, o šis paliko
vos matomą pilką linija, perbraukiančią lentelės užrašą.
Greitai virš jo atsirado naujų žodžių.
Tiksliau, žodis.
„Kazimieras.“
Galbūt ji taip
padarė norėdama pasijusti geriau.
Ne, nepanašu.
Vis tiek kažkaip tuščia.
***PRIEŠ DEŠIMT
METŲ***
Siaurame perpildytame koridoriuje spaudėsi
dešimtys lygiai tokių pat vaikų – susijaudinusių ir nekantraujančių pradėti naują
etapą, kuris, jų manymu, turėjo būti visai kitoks ir tikrai nuostabus. Aišku,
jie nežinojo, kaip šitas etapas paveiks jų gyvenimus. Argi nenuostabu?
Ak, taip. Ir
tėvai. Tiesą pasakius, jie nedaug kuo skyrėsi nuo savo atžalų. Lygiai taip pat
nekantraudami ir nenustygdami vietoje, jau pamiršę ir nebežinantys, kur veda
savo vaikus.
Juodi bateliai
spaudė. Kur tik prie odos prisiliesdavo balta palaidinukė, niežėjo. O ir juodas
sijonas, regis, tuoj nukris. Bent jau jos kuodelis buvo gražus. Tiksliau, būtų
buvęs gražus, jei ne tas kaspinas, kurio, anot mamos, labai reikėjo. Juk tai
šimtaamžė visų pradedančių mokyklą taisyklė. Juodai balti drabužiai ir
kaspinas. Žinoma. Ir kaip jai galėjo šauti mintis, jog gali būti kitaip?
Ant nugremžtų
kabineto durų, prie kurių visi taip spaudėsi, kabėjo užrašas: „217 kabinetas.“
„Kazimieras. Kazimieras. Kazimieras.“
Jai patiko šio
vardo skambėjimo žaismas.
– Širdele, argi nesidžiaugi? – pro ausų
būgnelius iki pat smegenų nusigaunantis suplonintas, beveik cypiantis balsas,
atrodo, jai prie pat dešiniosios ausies...
– Ak, aš taip
džiaugiuosi. Gediminai, negi nesidžiaugi? – dabar balsas nebebuvo panašus į
erzinantį bei cypiantį. Dabar jis priminė tokį, kokiu pravirksta blondinės, kvailuose
amerikietiškuose filmuose apsipylusios kava savo naują odinį švarkelį.
Šią minutę tamsiaplaukė
apie nieką negalvojo.
Ji visada žinojo
šį tą apie patalpas: jos turi savų emocijų, aurų, istorijų... Galbūt net
melodijų.
O šis kabinetas
turėjo dainą. Dainą, kuri visu savo gražumu atsiskleidė kiekvienoje dulkelėje.
Bet tai ir nebuvo
daina. Tai nebuvo ir spalva. Tai labiau panašu į daugybę susiskaldžiusių
dalelių, plūduriuojančių ore. Kaip atmosfera. Ne, ne atmosfera. Greičiau
jausmas. Jausmas, apimantis tik stovint sausoje Egipto žemėje priešais
didžiąsias piramides, kuriose giliai giliai, amžinosios ramybės paveikti, guli
didžių asmenų kūnai, pavirtę į dulkes, nusėdusias tamsių piramidžių sienas.
Jausmas, apėmęs žmones, kurie stebi paslaptinguosius dangaus kūnus,
pažadinančius pirmąsias fantazijas apie neaprėpiamą visatą...
„...Svarbiausia
pasaulyje trys dalykai: muzika, menas ir...“
Ji buvo tuo taip
tikra, jog nė nepastebėjo, jog toje visumoje nėra vieno... Jis spindinčiomis
akimis žiūri tiesiai į ją.
„... Ir sapnas.“
Gražus sapnas...
